čia porą dienų sedėjau prie mamos lovos ligoninėj.. ne, ši istorija tikrai ne apie blogus gydytojus ar kitus baisumus.. ši istorija apie ten matytus žmones..
o viskas buvo taip..
mano mama moka labai paslaptingai apibūdinti įvairius dalykus mūsų gyvenime.. rimtai.. taip pasako, kad atrodo, kad viską supratai, bet, kai reikia pasakyti, ką supratai, tada jau ir prasideda visas įdomumas.. taigi.. kaliosinu aš į ligoninę, bandau pataikyti tiksliai tada, kai jau ji bus parvežama po operacijos.. kylu greitai greitutėliai greitaeigiu liftu, nešu visiems vizituotojams privalomą sietką.. dumiu koridoriais, kraipau galvą į visas puses.. kurgi čia ta palata Nr 410.. einu einu, prisižiūriu įvairių vaizdelių, vykstančių palatose.. o užėjus į tą 410, pasirodo, kad visos vietos ten užimtos, ir mamos nė kvapo.. blyn.. pasiteirauju kiek tik moku maloniai, kur čia ta mano mama.. sako, bandykit kitoj pusėj.. galvoju, jei nebus toj kitoj pusėj, tai man šakės.. nes negi skambinsi žmogui po narkozės ir teirausies, kur ten ji dabar yra.. žodžiu, nudumiu į tą kitą pusę, ten aišku irgi nėra.. bandau dar susekti ir rasti bent jau pažįstamą puodelį, puodelio irgi nematau.. vėl klausiu, k u r m a m a? sako, kaip tik einu pavežti.. cho-o-o.. žymiai palengvėja..
taigi, kai aptariam visus klausimus ir neklausimus, čia jau kai viskas pagerėja ir nurimsta.. mūsų žvilgsniai nukrypsta į palatos kaimynes.. mama iškart praneša, kad kai bus sena, nori būti panaši į šalia gulinčią močiutę.. o ta močiutė tai labai netgi nešpėtna.. jai 86 metai, buvusi matematikos mokytoja, gyvena Vokiečių gatvėje jau 50 metų.. girdi tai, ką nori girdėti ir negirdi to, ko nenori girdėti.. žodžiu, žmogus jau gali leisti sau gyventi savo malonumui.. kaip ir mano močiutė, skaito laikraštį "XXI amžius".. ir tai dar net ne viskas.. dar reanimacijoj kadrina vyrus.. įsivaizduojat?? atvežė naktį ją ir kitą tokį mums visai nepažįstamą vyrą (kur čia net ir neaptarsim).. ligonių ten tiek daug dabar, kad ten kaip vijurkai visi daktarai laksto.. tai tas vyras, ką jūs sau manot?? puolė šaukti, kad jam kuo greičiau atitemptų užuolaidą ir jį visaip ir įvairiai uždangstytų nuo močiutės akių.. gerai ten turėjo močiutė žibėti akelėmis, kad vyras taip nežmoniškai susimėtė.. tai paskui anekdotas ir sklandė, kad močiutė tuoj vyruką namo parsiveš..
kita šios istorijos herojė, palatos kaimynė - tetulė iš Dzūkijos kaimo.. sako viską, kas būna tą sekundę galvoj, o toj galvoj kaži kiek daug neužsilaiko.. tai mintys tokios 'ką matau, tą dainuoju' (mano vyro mėgiamas dainų žanras).. jei bandai kalbėti telefonu, tai transliuoja tekstą taip pasiutusiai, kad atrodo, kad įsijungei armėnų radiją.. kai vizituotojai ateina pas dzūkų tetulę, labai išdidžiai dairosi į visas puses, ar jau visi mato, kad ir pas ją atėjo..
ligonių lankytojams skirsiu atskirą pastraipą.. jie to tikrai verti.. nes ligoninės vizituotojai dažniausiu atveju būna labai tvarkingai apsirėdę, šviežiai susišukavę, su sietkele rankoje ir rimtai susikaupusia beveik pamaldžia veido išraiška veide.. gydytojų-vyrų, vaikštančių koridoriais, veido išraiškos jau kiek kitokios.. tik pamato moterį ir akys stulpu.. gal kokia reakcija nuo ligoninės kvapų ir vaizdų susidaro, kad jie tokie super susiaktyvinę.. o gal chirurgų drabužiai kur trina.. bandėm su mama suprasti šį fenomeną, bet kur jau ten mums suprasti..
seselės ten irgi superinės.. tokios švelniai tariant atgrubnagės ruso-lenko-gudo palikuonės.. jei ką ima, tai turi žiūrėti, kad nepamestų.. proto irgi iš to ruso-lenko-gudo paveldėjo nedaug.. atneša 86 metų močiutei, kuri nevaikščiojo porą dienų, vakarienę ir pastato ne ant spintelės, o ant palangės.. kam ant tos palangės?? balandžius norėjo pamaitinti?? žodžiu, visiems ligonių lankytojams atsiranda ir tokių beveik visuomeninių palatos darbų, kai rūpiniesi ne tik savo artimu, bet ir artimo kaimynais..
tai tokie tad keli įspūdžiai šių dienų..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą