2009 m. kovo 2 d., pirmadienis

pasivaikščiojimas po senąjį Vilnių

kaip gerai praleidau savaitgalį..!
ypač šeštadienį.. tokia gera nuotaika, tiek daug saulės ir tiek daug įvykių viename pasivaikščiojime..

išsiruošėm mes 4 mergiotės po senąjį Vilnių pasivaikštinėti.. tai pati mažiausia savo prabangiuose ratuose beveik visą kelią snaudė, nosį saulei atsukusi.. sakiau, kad niekad dukros rausvai nerengsiu.. bet važinėja dabar vaikas vežimaity rausvu kombinezonu ir rausva nuostabaus grožio kepure.. ir man taip gražu, na, taip gražu.. gerai, kad nors vežimas ne rausvas..

taigi prasidėjo mūsų kelionė nuo Paco gatvėje esančių molio dirbtuvių.. kuriuose jaunoji mergiotė (na, o savo draugę ir save vadinsiu kitaip.. tik dar nesugalvojau kaip) prisiplėšė tris maišus savo ir draugų gamintų molinių darbelių (pamačiusi darbelius, dar kartą nustebau, kokie žmonės kūrybingi).. po to patraukėm mes Antakalnio gatve pro Katedros aikštę iki Ledinio Ledinio Baroko (na, man taip galvoj skamba iš tv reklamos: 'ledinis ledinis pingvinas')..

taigi, atsukusios nosis jau beveik pavasario saulei ir kalboms liejantis laisvai pražygiavom mes iki aikštės.. kalbos buvo tiek, kad nors vežimu vešk.. tai net teko pagreitintai kalbėti, nes kitaip niekaip nebūtume spėjusios visko papasakoti (aišku, visko dar nė viena moteris nė spėjusi)..

ir ką jūs manote, Katedros aikštėj aptikom technikos stebuklą.. ant spaudos kiosko sienos prilipintą dideliausią ekraną su info turistams, gražiais filmukais, nuotraukomis apie Vilnių, turistiniais maršrutais ir kt. kaip tyčia į stebuklingą ekraną švietė saulė, tai mes visomis turėtomis rankovėmis bandėm pasigaminti šešėlio, kad nors ką nors pamatytume.. na, aišku, ir su pasimėgavimu smūgiavom į visus touch screen'o mygtukus.. o prispaudinėjusios Vilniaus vaizdų pėdinom toliau..

pasiekusios Rotušės aikštę, visai neplanuotai pakliuvome į Ledinio Ledinio Baroko ekskursiją.. ir buvau sužavėta šiltu gidės pasakojimu apie ledinę ledinę sieną.. kam teko būti ir žiūrėti į ledines ledines skulpūras, matėte vieną baroko šedevrą nupaišytą ant ledinės ledinės sienos (aš, tai kaip arši miestelėnė pasipiktinau, kodėl gi ta siena be 'vaizdelio'.. pamaniau, gal nespėjo išdrožinėti).. tai pasirodo, ta ledinė ledinė siena atidarymo dieną buvo išpaišyta skirtingų skonių (ir, atitinkamai, spalvų) ledais.. ledų skoniai buvo parenkami pagal norimą išgauti spalvą.. tai va, kas mane linksmai nustebino, kad tą dieną, kai klausėm gidės pasakojimo, tai siena buvo išvis tuščia tuščia.. o įtraukiantis pasakojimas truko ilgai ilgai..

na, kad įtraukiantis, tai čia man pasirodė.. nes mergiotės užsinuobodžiavo, pradėjo žiovauti, tai teko traukti toliau.. o, kai traukti nežinojom, kur .. tai patraukėm į ŠMC.. na, ir kaip visada, kas ištinka mane, kai išeinu su Adeliuke - laiptai.. o laiptų buvo daaaug.. bet aš jų neišsigandau ( iš kur merginai tiek drąsos), nes buvo pritaisytas ir mechanizmas žmonėms ratukuose užkelti.. bet, o šventas naivume, gi niekas iš darbuotojų , pasirodo, nežinojo, kaip juo naudotis.. o ponas X (pavardė pakeista) pastatęs šį mechanizmą pamiršo prainstruktuoti likusius dirbti kolegas.. bet.. kur-buvęs-kur-nebuvęs prisistatė malonus darbuotojas ir pasisiūlė man pagelbėti užnešti vežimėlį su miegančiu nuostabiuoju kūdikėliu.. man, aišku, beliko sutikti su mintimi, kad kiekvienai mamai jos vaikas (su ratais ar be jų) sveria kaip baltas mažytis lengvutis pūkelis (paskui vaikščiojau kaip išsukiotom rankom, nes sugebėjau kažkaip 'įdomiai' paimti rankenas) ir tepti vežimą į viršų, į meno aukštumas..

pasidairėm pasidairėm (dar kartą pagalvojau, kokie visgi žmonės kūrybingi.. dar pagalvojau, kad gyvena gi many nepažinta meninkė).. ir.. visos kaip sutarusios pajutom, kad labai norim valgyti ir prisėsti.. nusileidus laiptais žemyn, maloni kasininkė pasiūlė mums nusileisti į sąlę apačioje ( o ten tai laiptų irgi nemažai taip), nes Adelei turėtų patikti ten tūnantis žvereliai ir gyvūnėliai.. bet jau mūsų kojos turėjo tvirtesnę nuomonę, ką mums reikėtų daryti.. taigi, nužingsniavom mes prisėsti ir ko nors gardaus užkąsti.. o čia teks ir baigti pasakojimą apie mergiočių pasivaikščiojimą, nes po baseino treniruočių prie mūsų prisijungė du vyrukai..

toks tas saulėtas ir smagus mergiočių pasivaikščiojimas po senąjį Vilnių..

;-)

[foto: "vilnius - europos kultūros sostinė 2009"]


2 komentarai:

Inga rašė...

Vis bandau suskaičiuoti kokį atstumą nupėdinom. Kitam kartui reikia prie bambyliaus vėžimėlio kokį matuoklį kilometražo pritvirtinti (gal dviratinį.... nes kai taip smagu, atstumo nesijaučia :)

Andrius rašė...

Komentaras visiems: ar gi žintot, kas čia topkius puikius straipsniukus rašo? O gi mano žmona!

Komentaras Ingai: galima įsidėti GPS logerį, tai jis paskui gali nupiešti google mapsuose, kur nueita ir kiek nueita, ir kokiu greičiu ir t.t.