2008 m. lapkričio 29 d., šeštadienis

laukimo laikas


laikas nepaprastai reliatyvus dalykas. kai gimė Adelė, mano laikas sudužo į smulkius gabalėlius, panašius į veidrodžio šukes.. jis pasidarė labai smulkus.. ta proga net užsidėjau laikrodį ant riešo, nes niekaip negalėjau atsistebėti, kad dvi valandos taip greitai prabėga.. dvi valandos skirdavo vieną zuikišką užkandžiavimą nuo kito.. turėdavau kelis kartus pažvelgti į laikrodį, kad patikėčiau, kad jau vėl laikas jai valgyti.. mano mąstymas, matyt, sunkiai galėjo suvokti tokį smulkų smulkų laiką.. kaip cukrų pabirusį..
toks buvo laikas.. dabar jis kitoks..
šiandien mieste įžiebė nuostabią Kalėdinę eglę.. ir prasidėjo laukimo laikas.. gi mums taip būdinga vis kažko tikėtis ir laukti.. dabar laukiam Kalėdų, eglutės kambary, spalvotų lempučių ir šiltų stebuklų namuose..
gražus laukimo laikas..

2008 m. lapkričio 27 d., ketvirtadienis

morka ar obuolys?


gal pratęsiam mažosios valgytojos temą?
taigi, apsirūpinus sveikuoliškom morkom, tėvelių nuotaika buvo labai pakili ir netgi, pasakyčiau, nepagrįstai optimistiška.. taigi.. pirmoji kliūtis ištiko, kai mažą morkos gabaliuką reikėjo pagauti su supergalingu trintuvu (o kaip jį teisingai pavadintų kalbininkai?)..oj, buvo teisi mūsų teta Milda.. o juoksis skaniai ji iš mūsų.. tas supergalingas trintuvas taip šoko su visa energija darbuotis.. tik bžbžž.. ir nieko.. vėl bžbžž.. ir vėl nieko.. na, neranda jis to mažo mažos morkos gabaliuko puodo kamputį nors tu ką.. per smulkus tas vargškas morkiukas jam pasirodė.. tai ir taip jį bandėm pagauti ir anaip.. bet tyrės mums pagaminti nelabai pavyko.. dabar jau sutarėm su močiute, kad skolinsimės senovinį sietelį iš jos (oj, taip ir girdžiu garsų juoką iš Venecijos pusės, kur mūsų teta Milda gyvena.. o, va va.. dar ir Beatričės juoką girdžiu)..
tai tuo dar viskas nesibaigė.. reikėjo gi dar tykinti prie vaiko ir pilnu džiugaus entuziazmo veidu, įtikinti ją, kad čia tiesiog dangiško skonio morkų tyrė.. matyt, mūsų su tėveliu aktoriniai sugebėjimai dar ne taip toli pažengę.. nes vaikas pasislėpė į tolimiausią kėdutės kampą.. muistėsi kaip pašėlusi.. protestavo kaip įmanydama.. purtėsi visu kūnu ir siela.. na, žodžiu, lėtai suprantantiems tėveliams siuntė visus įmanomus signalus, kad ji nelabai linkusi šį vakarą pavakariams rinktis morkinį patiekalą..
na, kaip ten bebūtų, bet iš kokio trečio karto jau ir tėveliams prišuto ('da-', sako, nelietuviškas priešdėlis), kad vaikui morkos ne prie širdies.. taip bandant neskaniuosius kąsnius sukimšti vaikui į burną, mamos žvilgsnis užkliuvo už tokio jau truputį pavargusio obuoliuko, liūdnai sau gulinčio didelio raudono dubens pakraštely.. prieš kokią gerą savaitę mama jo buvo paragavusi, tai nuo tokio didelio rūgščių balanso ne tik kad visą giminę sutraukė, bet teko likusius kąsnio gabaliukus išsikrapštyti iš už žandų, kad nenudegintų.. tik vėliau sužinojome, kad obuoliai iš nerealiai super sveikuoliškų ūkių be jokių trašų ir net be šeimininkų obelims.. taigi, kaip supratote, jie jau pradėję iš naminių rausvaskruosčių obuoliukų virsti švelniai laukiniais..
bet ką jūs sau manot? pasiūlius jaunąjai valgytojai to obuolio, jai jis pasirodė kerinčiai skanus.. ir dabar jau trečia diena jo valgome vis daugiau ir daugiau.. tai net pamatėm tokius stebuklus kaip: vaikas su entuziazmu išsižiojantis artėjant šaukštui, vaikas šypsosi valgydamas, vaikas sėdi atsisukęs veidu į tėvus valgymo metu.. ir na, dar bent kelis stebuklingus momentus, kurių nė lašo nepavyko aptikti toj istorijoj su nelemtom morkom..
tai ką, mielieji, šiandien ketvirtadienis - Tymo turgaus diena.. eis mama šian moliūgo pirkti..

2008 m. lapkričio 25 d., antradienis

pirmadienis (kitas)


pirmadienis yra tokia keista diena - praėjusio savaitgalio nuotaikos maišosi su prasidėjusia darbo savaite. lietuviška mišrainė su daug majonezo.

sekmadienį buvom Rumšiškėse. lauke pūga, lankytojų < 10. kasininkė pasižiūrėjo į mus tris įtariai, pasakė, kad šiaip tai parko lankymas mokymas, bet jus už drąsą įleisiu nemokamai. ir nebuvo taip jau šalta, net pasakyčiau karšta pasidarė, kai palakstėm ir greitu tempu pavaikščiojom. kaip sakė tovarišč Tiūt, nėra blogo oro, yra tik blogai aprengti vaikai. vaiką įvyniojom dar geriau nei įpakuojami saldainiukai: 24 sluoksniai, polietileninis gaubtas vežimėliui ir jokios pūgos mums nebaisios! išvada - jei norite pasidžiaugti blogu oru - važiuokit į Rumšiškes! 12:20 - pirmadienis dar neprasidėjo, laikas pietaut. 12:46 - pietūs baigėsi, pirmadienis prasidėjo.


apie vaikiškas knygeles


šeštadienį gi sumąsčiau savo dukrai nupirkti knygą. na ir kas, kad jai tik šeši mėnesiai, bet ji labai sumanus vaikis, labai mėgstantis pagraužti knygas ir kitą spausdintą literatūrą.. aišku, važiavau į tolimiausią knygyną, bet užtat į patį naujausią.. na ir ką.. knygynas gražus, lentynos surikiuotos naujoviškai ir labai patogiai.. babkos su rankinukais nesistumdo.. na, tiesa, vienas pastūmimas visgi įvyko, bet tik su labai miela moterim.. ir bent po du kartus viena kitos su šypsenomis atsiprašėm..

taigi.. apie vaikišką pačių mažiausių literatūrą..

nutariau, kad dabar reikalingas mano dukrai skaitinys turėtų būti kiek įmanoma lengva (plona) knygutė su kartoniniais lapais.. taigi radau vaikiškų knygų skyrių ir viską nuosekliai perverčiau (apie 10 vnt kartoninių knygelių).. jau po trečios ar ketvirtos knygutės pradėjo darytis bloga nuo spalvų margumyno ir abejotino skonio.. jeigu knygutė apie zuikius, tai fonas aplink tuos vargšus kiškius tiek primargintas, kad net sunkoka atskirti pačius zuikius iš visos lapų, krūmų, zuikių draugų marmalošės.. jei tik galėtų, turbūt dar aukso dulkėmis knygų herojus nubarstytų, kad tik vaikus lengviau pritraukti pirkti pavyktų..

nors aš tikrai už spalvas.. kuo daugiau spalvų.. gražių, ryškių, linksmų..


sutinku, kad naujagimių rega dar silpnai išsivysčiusi ir reikalingi kontrastingų spalvų žaislai.. na, bet savo paūgėjusiam kūdikiui nutariau ieškoti truputį subtilesnių spalvų.. atrodytų dideliame knygyne be problemų išsirinktum knygą bet kurio amžiaus skaitytojui, bet pati nutariau kitą kartą laimę bandyti mažesniam pirkėjų ratui skirtose vietose..

ir, ačiū die, tokių krautuvių mieste yra..

naujausias mūsų i-daiktas, t.y. įdomus daiktas, tai olandų Present Time barchatinis liustras su žaviais paukščiukais.. nors, nustebsite, iš principo negaliu pakęsti paukščių.. rinkomės iš alyvinio, tamsiai žalio ir juodo.. iškart mane sužavėjo žalias, bet nusipirkau juodą.. kažkas ten ypatingai gražiai primena šešėlių-siluetų-ir-dar-kažko estetiką ar gyvenimo stilistiką, kaip pasakytų ponia Baublienė..

šių trijų plunksnuočių kompanija labai gražiai papildys mūsų naminių sieninių monstriukų iš Daiktų viešbučio gaują..

tikrai didelis džiaugsmas apima, kai užsukus į tokias parduotuvėles gali stebėtis beribia žmonių fantazija ir begaliniu kūrybingumu.. o ir subtilumas daiktuose, jų formose ir spalvose teikia tik geras emocijas..