2009 m. spalio 22 d., ketvirtadienis

gražiausias instrumentas

visad maniau, kad gražiausiai skambantis intstrumentas yra moters balsas.. na, ir vakar dar kartą teko tuo įsitikinti.. besimėgaudami tokiu gražiu rudeniu ir visomis rudeninėmis mūsų progomis (ačiū Artūrams ;-) vakar dūmėm pasiklausyti Club Tango ..

jau senokai bebuvau buvusi šv. Kotrynos bažnyčioje.. nors ten labai daugeliui vykstančių koncertų labai simpatizuoju.. aišku, maloniai buvom nustebę, kad salėj jau daug šilčiau nei kad atsimenu.. o, atsimenu tokia geroką įšalo žemę kaip ir būna bažnyčiose.. aišku, šįkart man gerokai padėjo nesušalti moteris, prisėdusi pusę mano kėdės ir jos pūkuotas megztinis.. bet aš čia ne apie šilumą dalijančias moteris..

taigi..

išsirideno į sceną jauni šaunūs atlikėjai.. manau, jau daugelis žiūrovų vien tik jiems pasirodžius nevalingai išsišiepė iki ausų.. atlikimas padarė super įspūdį.. garsas jaunatviškai maksimalistiškas, labai aktyvus ir visai neromantiškas.. manau, tango toks ir turėtų būti.. nes kai kadaise toj pačioj erdvėj klausiau lietuvių kvarteto atlikimą, tai miegas ėmė nuo lietuviško melodingumo ir lyrizmo (kurio, aišku visi mes turim iki ausų).. muzika skambėjo pasiutusiai ir labai tangiškai.. kažkada senų senovėj, kai lankėm šokių pamokas ir ponas Petreikis mums sušoko tango klasikine maniera, tai, aišku, su Andrium nusprendėm, kad čia tai jau tikrai ne mums..

didelis šio žavaus koncerto trūkumas tai, kad niekas neleido solistei dainuoti.. tik įeidavo ji ir vėl po vos vienos mažos dainos išeidavo.. balsas jos, vos suskambėjęs, laužė skliautus ir lubas ir veržėsi iki pat sielų gelmių.. galėtų ji ir dažniau čia, Vilniuj, pasirodyti.. aišku, kodėl būtinai reikia atrodyti kaip vaidilutei (turiu ypač ilgų plaukų baimę), tai man irgi paslaptis.. patinka man tokia atlikimo maniera, kai gėris ir blogis susimaišo į vieną.. viskas tobula, bet nenuglaistyta iki bejausmizmo..

dar įeidami spėjom pastverti Gleb Pyšniak ir Dariaus Mažinto lapkričio mėnesio koncerto reklamėlę.. labai įdomu bus jų pasiklausyti.. nes šių jaunų žmonių nuopelnai skamba labai jau plačiai po visą pasaulį.. norisi pasidžiaugti talentingais lietuvaičiais..

[foto: bilietai.lt]

2009 m. spalio 20 d., antradienis

pietūs rudenį

besimėgaudami gražiomis rudens spalvomis ir saule vakar nudumėm iki Trakų.. na, ir aišku, jau buvo pietų metas, tai ieškojom, kur gražiai ir skaniai papietauti.. senokai apvalaus stalo klubo languose mačiau reklamą, kad vaikučių laukia vaikų žaidimo kampelis.. ir vyno lounge galima užsisakyti ir iš picerijos meniu.. na, ir dar nuolaida su laisvalaiko korta, kurios mes vis dar nesugeram pasidaryti.. ;-( ..

tik mums su mažąją žaidėja įėjus į piceriją, kad puolė lydėti gausi palyda iki pat vaikų kambarėlio.. aišku, lydėti teko kiaurai per keturias sales.. bet tai ką pamatėm maloniai mane nustebino.. salės interjeras toks visai į prašmatnumą (smarkiai į detales nesileisiu, nes vis tiek virš mūsų ant lempos kabojo du kryžiuočiai).. vaikui žaisti kampelis visai nemažas.. tikrai jai buvo ką visą laiką veikti..

aišku, kitas man beveik juoką sukėlęs dalykas, tai vaikiškas meniu..

kažkada neseniai kirpykloje man į rankas pakliuvo žurnalas, kuriame perskaičiau interviu su sveiko vaiko projekto iniciatoriais.. kažkaip labai susidomėjusi apie juos paskaičiau.. turbūt jau visi puikiai žinot, kokia čia iniciatyva, ir kiek daug triukšmo jie neseniai buvo sukėlę.. na, kas domisi sveiku maistu ir dar plius turi vaikų, tai jau tikrai, greičiausiai kad žino.. taigi, skaitau vaikams siūlomą meniu.. ir kaip tyčia, visi siūlomi patiekalai tokio pavyzdingo nesveikumo, kad net.. aišku, gal man dar anksti spręsti.. gal paaugę vaikai nieko kito ir nevalgo.. bet vaikui parinkti tai tikrai nelabai yra iš ko.. taigi siūloma: skurdintos bulvytės, dešrelės, pica, gerokai paskrudinti blyneliai su bananais ir dar nepamenu kas.. ką valgyti 1.5 metų vaikui?? niekas nežino.. nes būtent visi šie patiekalai, ypač kepinti ir skrudinti ir yra nepageidaujami totaliai vaikiškiems skrandžiams..

aišku, galima būtų diskutuoti.. kad vaikams būtent toks maistas pats skaniausias.. bet aš dar nepasiruošusi su tuo sutikti..

taigi, papietavom mes skaniai, vaizdas buvo tikrai karališkas, nes visi vyno lounge salės langai orientuoti į gražų gražų vaizdą su ežeru ir pilimi.. aptarnavimas irgi visai neblogas.. vaikas buvo užsiėmęs visą laiką.. ir dar be mūsų toj salėj nieko nebuvo.. galėjom su vaiku žaisti ir vaikščioti ratais niekam netrukdydami..

2009 m. spalio 16 d., penktadienis

dingo keistas jausmas

Mintis, kuri dūkštelėjo man dabar į galvą, yra palengvėjimas, susijęs su kaltės jausmo praradimu. Keistas toks jausmas. Bet esu įsitikinusi, kad kiekvienas mes kaltės jausmą turim. Gal šaknų reikia ieškoti toli toli ir giliai giliai? Gal reikėtų pavartyti gudrią knygą su dar gudresniais faktais?

Pirma knyga, kuri man šauna dabar į galvą, tai neseniai skaityta A. Čekuolio. Ten perskaičiau nemažai įdomių istorinių (?) faktų apie Senojo Testamento faktus. Ir man jie patiko, net nežinau, kiek ten iš tikro tiesos, bet jie bent jau nėra sentimentalūs ir bauginantys paprastus žmones. O labai lengvai paaiškinantys situaciją.

Gi net ir pasakos, mūsų senosios lietuvių pasakos, manau, nėra iš piršto laužtos. O realiai kažkas panašaus būta. Tik per daug pasakotojų viskas kito daugybę daugybę kartų, kol tapo legendomis.

Taigi, apie kaltės jausmą. Kaltės jausmas būna visoks. Man, pavyzdžiui, visad atrodė, kad esu per jauna, ne tokia svarbi ir geriau jau man patylėti ir nelįsti rimtiems žmonėms į akis. Jausmas lyg esi ne savoj vietoj.

Nežinau, iš kur tai ateina. Bet praeina tai tikrai žinau kada. Kai sustiprėja pasitikėjimas savimi. O jis man vis stiprėja ir stiprėja. Nenumaldomai. Vis stengdavausi apsiriboti privalomu bendravimo minimumu.


Ir kur čia tokiais dalykais galva prikemšama? Amerikonai pasakytų, iš vaikystės. Bet man čia labiau panašu į visuotinį jausmą, kurį turi kiekvienas. Ir netgi kaltės jausmų pas kiekvieną iš mūsų yra daug ir visokių. Dėl to, dėl ano ir dar truputį dėl kito.

Kai truputį čia aprašiau savo kaltės jausmą, tai net ir nesuprantu, ar čia juokinga, ar čia šiaip smulkmena totali. Bet kai ta smulkmena yra visur, kasdien ir beveik visais klausimais. Ir ji staiga (o gal kad sulaukiau trisdešimt?) ima ir išnyksta, tai ir palegvėja, ir trūksta lyg kažko. Vat ir suprask, žmogau.

Šiaip tai kaltės jausmų būna ir rimtesnių, suprantu.