2009 m. vasario 23 d., pirmadienis

apie gyvenimo džiaugsmą


prieš kelias dienas pradėjau skaityti kitą oranžinę knygą.. vieną oranžinę baigiau, antrą - pradėjau.. tai praverčiau kokius 30 - 40 puslapių 'ant smūgio', o paskui pradėjau skaityti.. dabar randu ten vis geresnių minčių.. pirmoje knygos dalyje rašo vyras.. lakoniškai ir be didelių švelnybių..

..." išmokti priimti vaiką, vadinasi sukurti jam ypač palankią aplinką vystytis - besąlygiškos meilės aplinką. o tam būtinai reikia tapti vaiku. grįžti į savo vidinį vaiką. Jei negalite to padaryti be kitų pagalbos, atsisėskite ant grindų ir stebėkite pasaulį iš apačios. Kaip atrodys pasaulis?
pirmiausia, jei esate lauke, nustebsite pamatę, kad žemė labai arti jūsų. su visais akmenėliais, vabaliukais, žolytėmis. todėl jums artimos ir suprantamos tampa vabaliukų bėdos, žolytės vargai. suaugę - paslaptingi milžinai, kurių tik kojos matyti. ten, viršuje, žmonės kalba nesuprantamomis temomis." ...
čia tik nedidelė ištrauka, o tolimesnį minties vingį galima numatyti.. tai, kai suaugusių lūkesčiai vaikų atžvilgiu, kiek nesutampa su pačio vaiko norais ir jo prigimtimi..
..."kiekvienas vaikas siekia realizuoti s a v o galimybes. būtent savo, o ne jūsų. puikūs, teisingi ir naudingi patarimai (dantų valymas, rėžimas, vėliau - išsilavinimas, sportas, šokiai, muzika, dailė) yra jūsų. vaiko asmenybės augimas - tai galimybių realizavimas. žinoma, kai kurie ypač paklusnūs vaikai lengvai perima jūsų elgesio ypatumus. tačiau tai tik sulėtina jų galimybių realizavimąsi.
mes visi žinome tai teoriškai. kodėl vaikus taip atkakliai verčiame būti ne savimi? todėl, kad sau daug ko neleidžiame - mes nelabai mokame būti savimi. apsimetame, kad neturime vidinio vaiko. užtat mokame patikti tiems, ką laikome autoritetais. ir ką su tuo daryti? yra toks posakis: "išsigydyk pats, tuomet aplinkiniai išsigelbės"...
...skatinti vaiko augimą taip pat reiškia leisti jam gyventi. ir leisti jam klysti.
kai neleidi sau klysti, tampi neurotišku."....
dėl autoriaus stiliaus galima ginčytis.. dėl naudojamų terminų - taip pat.. bet turbūt psichoanalizėj naudojami tokie terminai ir tiek..
taigi..
tas uždaras ratas prasideda labai anksti.. aš irgi labai ilgai neleidau sau klysti, viską norėjau padaryti teisingai iš pirmo karto.. dabar pradedu galvoti, kad kaip teisingai mus beauklėtų mūsų tėvai (mano tėvai - vieni iš 7 mln. ir išvis mums visiems dar mokytis iš jų ir mokytis), vis tiek paauglystėje arba iš vaikystės ar net kūdikystės mes atsinešam kažkokius charakterio ''netikslumus'', kuriuos paskui augdami bandome sureguliuoti.. aš, pavyzdziui, norėjau viską iš pirmo karto padaryti tobulai.. elgtis labai atsakingai.. ir manimi turėjo didžiuotis tėvai, turėjau juos džiuginti.. ko iš manęs tikėjo, taip aš ir padariau.. dabar pati savo namuose matau, kad mes kiekviena savo mintimi, kiekvienu žodžiu programuojame savo vaikus.. ir jie elgiasi taip, kokią programą mes jiems uždedam.. jei tai labai stipriai nesutaps su vaiko prigimtimi, jis anksčiau ar vėliau norės iš viso to išsilaisvinti.. jei turės tam drąsos..
aš ilgai tikėjau, kad negaliu klysti, negaliu nežinoti.. negaliu pasielgti neatsakingai.. jau ten apie bile kokių bernų parodymą tėvams tai ir kalbos būti negalėjo.. tėvai niekada man žodžiais nieko nėra sakę, tik juos labai džiugindavo geras vaiko elgesys.. to ir užteko..
tai net ir savo svajonių princą turėjau parodyti iškart tą tobulą, o ne bilekokį eksperimentinį egzempliorių.. tik taip jau susiklostė, kad būtent su tuo savu princu aš daugiausiai visko ir nežinodavau, ir kvailų klausimų užduodavau daugiausiai.. ir išvis man prasidėjo chroniškas žodžių susimaišymas, kai pasakau visiškai ne tuos žodžius, kuriuos reikia.. ir buityje pasidariau ne tokia smarki ir sumani.. ir net ne tokia greita kaip anksčiau (aš garsėjau savo vokiška tvarka ir pareigingumu).. žodžiu, pasidariau visokia labai net nepavyzdinga.. jau iš pirmūnų lentos tikrai mane išmetė ir dar su trenksmu..
a, dar nepaminėjau klaidų.. taip šito gero irgi pasipylė su kaupu.. ir klysti pradėjau, ir istorijas pasakoti visiškai atvirkščiai suminėdama visus ten buvusius skaičius (pvz.: 200 ledinių skulptūrų Rotušės aikštėj per Ledinį Ledinį Baroką.. o iš tikro 7 iš 200 t ledo).. ir ką? ogi nieko.. visiškai sau atsipūtusi mėgaujuosi prabanga būti netobula.. (aišku, ką tuo tarpu galvoja vyras.. čia jau kitas klausimas)..
knygos autorius toliau apibūdina tuos neurotiškus žmones (fui, na ir terminas).. nors tikrai kiekvienas to turim savy..taigi .."jie iš visų jėgų stengiasi vaidinti savimi pasitikinčius individus. dėl to jie kartais jaučia stiprų nepaaiškinamą nerimą; jaučiasi priklausomi nuo kitų žmonių, nors jų nemėgsta, labai bijo gyventi: nemoka iš širdies džiaugtis, iš visų jėgų surikti, pravirkti, suklysti ir t.t." ...
visiems mums tai būdinga, tik klausimas, kiek mes stengiamės save sugrąžinti į tą balansą.. kiek mes atrandame vidinio vaiko savyje..
va taip va va...
;-)
[citatos iš O. ir D. Lapinų knygos "Ten ir atgal"]

2 komentarai:

milda rašė...

labai graziai parasyta. labai gerai parasyta. negaliu atsidziaugt.

Andrius rašė...

Pavyzdingas straipsnelis! Net ypatingai pavyzdingas. Svarbiausia, kad vokiškos tvarkos tai neliko nė kvapo!