skubu visus informuoti, kad šiandien pasirodžiusiam "Verslo žinių" priede "Savaitgalis" publikuojamas pradedančios žurnalistės ir jaunosios menininkės Mildos straipsnis apie potvynį Venecijoje. Jei kas nespėsite paskaityti pačio priedo su nuotraukomis šiandien (sakė, kad blyn, nekokybiškas nuotraukas sudėjo laikraštonas), ryt galėsite priedą rasti pas mane namie (jei Inga nepamirš atsinešti).. straipsniukas labai gražiai ir jautriai parašytas su lengvučiu mildišku jumoručiu.. o patiems smalsiausiems įkeliu straipsnį čia:
Pirmadienis, kitoks nei visada
Milda Bendoraitytė iš Venecijos
Ankstų gruodžio pirmosios rytą pažadino kaukiančios sirenos, pranešančios, kad tvinsta vanduo, kad iš sandėliuko reikia traukti guminius batus ir nusiteikti neįprastai dienai. Pastaraisiais metais potvyniai buvo reti. Guminiai dulkėjo kampe.Šį kartą sirenos kaukė kitaip. Venecijos miesto valdžia šiemet iš visų jėgų stengiasi suteikti senutėlei Venecijai modernaus miesto įvaizdį. Modernizavo visuomeninio transporto bilietų sistemą. Modernizavo ir apie kylantį potvynį pranešančias sirenas.Kaip ir visi paskutiniai „modernizmai“, taip ir šis, susilaukė venecijiečių pasipiktinimo – sirenos kaukia per garsiai,elektroninis balsas klaikiai aidi ir kalba nesuprantama kalba. Iš tiesų, sirenos skambėjo kaip pokštas. Bet pravėrus namų duris juokai nebeėmė. Siekiančių kelius guminių nebeužteko. Teko ieškotis pačių ilgiausiųjų. Vienas iš didžiausiųTokio potvynio Venecija nematė 30 metų. Vanduo, pakilęs iki 156 centimetrų virš jūros lygio, prarijo gatves ir skverus, užliejo parduotuves, viešbučius, restoranus, kavines. Ketvirtas potvynis pagal dydį Venecijos potvynių istorijoje (didžiausias – 1966 metais – siekė 194 centimetrus virš jūros lygio) visiškai sujaukė kasdieninį miestiečių ir miesto svečių gyvenimą. Venecijiečiai, uždarę parduotuves, kavines, galerijas, biurus, bėgo gelbėti savo turto. Plūsdami valdžią sėmė vandenį kibirais ir pumpavo moderniomis pompomis. Tarpusavy šnekėjosi, kad valdžia ir šį kartą reagavo aplaidžiai, – juk galėjo iš anksto pranešti apie artėjančią katastrofą. Venecijos gyventojai, bet kokia proga mėgstantys garsiai pasiskųsti savo likimu, ši kartą burbėjo ne be reikalo – vanduo pridarė daug nuostolių. Mieste plūduriavo šiukšlių maišai – šiukšlių surinkėjai potvynio metu nenori dirbti, stipraus vėjo sulaužyti skėčiai, sudriskę vienkartiniai ryškiaspalviai iš polietileno maišelių pagaminti batai.Į romantiškąją Veneciją atvykę turistai buvo visiškai suglumę. Išpūtę akis skėsčiojo rankomis ir, ant pečių užsikrovę lagaminus, nusiavę batus, brido per gaivų vandenį dairydamiesi savo viešbučių. Prie nelemtojo potvynio prisidėjo ir visuomeninio transporto streikas. Didžiulė laimė vandens taksi vairuotojams, – tik jiems ir entuziastams fotografams potvynis teikė begalinį džiaugsmą. Ne kiekvieną dieną gali pamatyti Šv. Morkaus aikštėje tyvuliuojančiame ežere nardančias žuvėdras ir basomis kojomis vandens gylį matuojančius smalsuolius turistus.Po vidurdienio potvynis ima slūgti, vanduo sparčiai traukiasi, pavakarį – viskas kaip buvę. Tik liūdni venecijiečių veidai, gatvėse džiūstantys baldai, besivoliojantys šiukšlių maišai, sulūžę skėčiai, batai išduoda, kad praėjęs pirmadienis buvo kitoks nei visada.
Pirmadienis, kitoks nei visada
Milda Bendoraitytė iš Venecijos
Ankstų gruodžio pirmosios rytą pažadino kaukiančios sirenos, pranešančios, kad tvinsta vanduo, kad iš sandėliuko reikia traukti guminius batus ir nusiteikti neįprastai dienai. Pastaraisiais metais potvyniai buvo reti. Guminiai dulkėjo kampe.Šį kartą sirenos kaukė kitaip. Venecijos miesto valdžia šiemet iš visų jėgų stengiasi suteikti senutėlei Venecijai modernaus miesto įvaizdį. Modernizavo visuomeninio transporto bilietų sistemą. Modernizavo ir apie kylantį potvynį pranešančias sirenas.Kaip ir visi paskutiniai „modernizmai“, taip ir šis, susilaukė venecijiečių pasipiktinimo – sirenos kaukia per garsiai,elektroninis balsas klaikiai aidi ir kalba nesuprantama kalba. Iš tiesų, sirenos skambėjo kaip pokštas. Bet pravėrus namų duris juokai nebeėmė. Siekiančių kelius guminių nebeužteko. Teko ieškotis pačių ilgiausiųjų. Vienas iš didžiausiųTokio potvynio Venecija nematė 30 metų. Vanduo, pakilęs iki 156 centimetrų virš jūros lygio, prarijo gatves ir skverus, užliejo parduotuves, viešbučius, restoranus, kavines. Ketvirtas potvynis pagal dydį Venecijos potvynių istorijoje (didžiausias – 1966 metais – siekė 194 centimetrus virš jūros lygio) visiškai sujaukė kasdieninį miestiečių ir miesto svečių gyvenimą. Venecijiečiai, uždarę parduotuves, kavines, galerijas, biurus, bėgo gelbėti savo turto. Plūsdami valdžią sėmė vandenį kibirais ir pumpavo moderniomis pompomis. Tarpusavy šnekėjosi, kad valdžia ir šį kartą reagavo aplaidžiai, – juk galėjo iš anksto pranešti apie artėjančią katastrofą. Venecijos gyventojai, bet kokia proga mėgstantys garsiai pasiskųsti savo likimu, ši kartą burbėjo ne be reikalo – vanduo pridarė daug nuostolių. Mieste plūduriavo šiukšlių maišai – šiukšlių surinkėjai potvynio metu nenori dirbti, stipraus vėjo sulaužyti skėčiai, sudriskę vienkartiniai ryškiaspalviai iš polietileno maišelių pagaminti batai.Į romantiškąją Veneciją atvykę turistai buvo visiškai suglumę. Išpūtę akis skėsčiojo rankomis ir, ant pečių užsikrovę lagaminus, nusiavę batus, brido per gaivų vandenį dairydamiesi savo viešbučių. Prie nelemtojo potvynio prisidėjo ir visuomeninio transporto streikas. Didžiulė laimė vandens taksi vairuotojams, – tik jiems ir entuziastams fotografams potvynis teikė begalinį džiaugsmą. Ne kiekvieną dieną gali pamatyti Šv. Morkaus aikštėje tyvuliuojančiame ežere nardančias žuvėdras ir basomis kojomis vandens gylį matuojančius smalsuolius turistus.Po vidurdienio potvynis ima slūgti, vanduo sparčiai traukiasi, pavakarį – viskas kaip buvę. Tik liūdni venecijiečių veidai, gatvėse džiūstantys baldai, besivoliojantys šiukšlių maišai, sulūžę skėčiai, batai išduoda, kad praėjęs pirmadienis buvo kitoks nei visada.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą