kas gali suprasti moterį?

ir kas gali suprasti moterį? protu, turbūt, - niekas..

kaip toj reklamoj - ūmom Rasiju nie paniat..

visos mes daug daug daug kalbam su draugėm ir svajojam, koks gi turėtų būti mūsų svajonių princas.. na, bent jau tikrai žinom, kokie žąsinai ir šiaip mėmės mums tikrai nepatinka ir kelia pasidygėjimą.. bet, kai tas svajonių princas, neduok die, dar ir elgiasi, kaip visad manei, kad tikras vyras turi elgtis.. vis tiek viskas blogai..

ir nereikia galvoti, kad 'viskas' yra sąrašas mūsų visų įmanomų reikalavimų vyrams.. tas didysis 'viskas' yra atskira eilutė visame tame sąraše.. ir ji vadinasi ' viskas'.. na, kai tas 'viskas'' yra negerai, tada vat būkit mieli ir patys jau mąstykite, kaip padaryti, kad 'viskas' būtų gerai..

vat, visad maniau, kad tikras vyras turi tūrėti savo tikslų ir jų nuolatos siekti.. t.y. kažkuo domėtis, turėti hobbi, siekti karjeros ir pan.. tam tikra prasme, tie tikslai padaro tą svajonių princą truputį paslaptingą, sunkiau pasiekiamą.. (kuriai gi iš mūsų patinka lengvai suvyniojami vyriokai? mėmės, pasakytume..)..

aišku, norėtume, kad mūsų vyrai nuolat būtų šalia.. visad ant rankų nešiotų, laikytų apkabinę ir ditirambus giedotų.. bet, kai pagalvoju, kad visą dieną leistume kartu ir tik vienas kitam į akis žiūrėtume.. turbūt jau po trijų dienų pasidaryčiau ragana, kuri kuo greičiau tą pasakų princą žūtbūt norėtų kur į mūšį išsiųsti..

taigi, kai vyras, nematęs mūsų nuostabiausio pasaulyje kūdikio d a u g i a u (!) nei parą, pasako, kaip nuostabiai šypsosi mūsų kūdikis, ir, apsisukęs ant kulno, išvažiuoja trim dienom.. supranti, kad viskas gi čia yra gerai.. kad pati būtent taip ir norėjau, kad būtų.. ir, maža to, visuomet jį skatinau..

tai kas gi mums belieka, mielosios?

surasti kažką kito, prie ko galėtume prikibti?

einu, išsivirsiu kavos ir pamąstysiu, kas gi tai galėtų būti ;-)..

kur ta Kalėdų dvasia?

kažkaip šiais metais nejaučiu Kalėdų dvasios nors tu ką..
bet paskaityti apie senovinius papročius vis tiek norisi.. štai keletas jų..

"..Kūčių dieną galima visus darbus dirbti, tik reikia sausai valgyti arba nieko nevalgyti.
Žmonės visą Kūčių dieną būdavo ir esti nevalgę. Kai pamato Vakarinę žvaigždę, tada sočiai prisivalgo.
Kūčias stengiasi valgyti vakare kuo anksčiausiai, kad rudenį greičiau nuo laukų nueitų.

Svarbiausias Kūčių valgis — ,,kūčia”. Jį virdavo iš visokių javų: žirnių, miežių, rugių, kviečių. Jei likdavo ,,kūčios” nuo vakarienės, tai Kalėdų rytą pasiberdavo ant stalo, rinkdavo ir valgydavo tik kviečius, o kitką paberdavo vištoms.
Kūčiose, be kitų valgių, būtinai turi būti kepta lydeka . Kas Kūčių dieną nevalgo žuvies, tą kitais metais apsės utėlės. Kūčioms kiekviena šeimyna būtinai turi virti kviečių, žirnių, pupų ir kanapių mišinį. Jį valgo užsaldę su medumi, vildamiesi geresnių metų.

Kūčių vakarą meilindavo dvasias: pridėdavo pilną stalą visokių valgių ir palikdavo per naktį .
Kūčių vakarą žmonės padėdavo po stalu duonos ir druskos apsilankančioms dvasioms pavalgydinti. Kūčių vakarą žmonės eidavo žvaigždžių žiūrėti. Jeigu danguje būdavo žvaigždžių ir jos susibūrusios krūvomis, tai ženklas geriems metams.
Jei Kūčių dieną nuo ryto atėjo pirmutinis vyras, bus derlingi metai.
Šeimininkas, kūčias pavalgęs, išeina į sodą ir papurto medžius, - tada ant jų bus daug vaisių (tai Andriui šiais metais irgi teks purtyti.. tik gaila, kad dar vaismedžio nė vieno neturim.. bet vis gal kas užderės ;-)..)...

Per Kūčias daug valgydavo, kad metai būt sotūs. Ir saldaus reikėjo valgyti, kad gyvenimas saldesnis būtų. Pavalgę vandeniu užsigerdavo, kad lietaus užtekt.

Kalėdų rytą, tuoj atsikėlus, negalima nieko dirbti: nei gryčios šluoti, nei krosnies kurti.
Kalėdų pirmą dieną tegalima valgyti tik tuos valgius, kurie padaryti Kūčiose.

Moterys ir mergaitės slėpdavo iš rudens riešutus, o per Kalėdas gausiai visiems dalydavo.
Kalėdų pirmą dieną negalima valgyti su peiliu, nes ištiks nelaimė.
Pirmą Kalėdų dieną negalima galvos šukuoti, nes žvirbliai rūtas kapos (panašu, kad galvos šukavimas retas įvykis anksčiau būdavo.. na, bet pas mus yra veikėjų, kuriems šukavimo išvis gyvenime nereikia) .

Pirmą Kalėdų diena negalima eiti į svečius; tik namie galima padainuoti, pašokt.
Pirmą Kalėdų dieną visą laiką sodžiuose giedodavę Šventas Kalėdų giesmes. Vakarą sueidavę į vieną kiemą ir giedodavę rožančių. Pasibaigus giedojimui, atnešdavo muziką, ir pats šeimininkas pradėdavo šokti. Tada būdavo baigtas adventas ir pradėtas mėsaėdas.

Kalėdos trunka iki Trijų Karalių. Tuo metu vakarais moterims negalima verpti, nes kandys siūlus sukapos
Prieš Kalėdas reikia grąžinti visas skolas. Jei negražinsi visus metu busi skolingas.
Nuo Kalėdų iki Trijų Karalių visi vakarai vadindavosi „šventvakariais“. Per tą laiką namuose nieko negalima dirbti. .."

šios ištraukos iš Jono Balio knygos „Lietuvių kalendorinės šventės“

gal, jei atsirastų sniego, atsirastų daugiau šventiškumo? būtų gerai ;-) gal būtent dėl sniego trūkumo taip keista visus paruošiamuosius Kalėdų darbus daryti.. ir žaisliukus gaminti, ir kūčiukus kepti.. mūsų eglutė šiais metais didelė ir labai graži.. tik niekas jos vargšės neskuba puošti.. taip ir žaliuoja ji vidury kambario..

kalnuose, sako, labai daug sniego.. ir iš livigno, ir iš šveicarijos tokios žinios mus pasiekia.. o mums kada sniego atpūs?

ar Kaune gyventi galima?

na, ir kodėl Kaunas yra toks keistas miestas?

na, visad kažkas ten nenormaliai.. buvom čia užsukę Kaunan.. tai ir vėl negeru žodžiu teko jį minėti.. ir tikrai nebuvom nusiteikę nedraugiškai.. netgi priešingai.. bet pats prisiprašė.. važiavom ten ir anen.. žinau tiksliai, kad išvažinėjom mes Raudondvario plentu.. tai ką jūs manot? pusė miesto taaaaaaip smirrrrrdi.. na, taip smirdi, kad nežinau, kaip ten žmonės gali gyventi.. nors visai neperseniausiai buvo miestas prisikabinėjęs lauko reklamų, kad visgi galima tam Kaune gyventi.. na, bet netikiu, nors tu ką.. o kodėl tada kauniečiai masiškai bėga arba į Vilnių, arba į Ispaniją?? žodžiu, prisikabinę jie buvo ryškiai dezinformuojančių sklebimų..

tai toliau apie tą neregėtą smaaaarvę.. aš tai net nesupratau, kaip ten žmonės, stovintys stotelėse, nuo to kvapo nekrito kaip lapai rudenį.. matyt, jau atsparūs.. matyt, ne šeštas kartas.. mums tai kai pirmas kartas tai mes ir kosėjom, ir ašarojom, ir kelio per smogą nematėm.. ir išvis šeštą kosminį bėgį norėjom įsijungti, kad tik greičiau dingti iš ten.. na, bet laimei, kažkaip išsivyniojom Kauno gatvėmis į tyrą autostrados orą..

ogi, to įspūdingo kvapelio priežastis - anglimi šildomi kauniečių namukai.. net nesiūlyčiau bandyti važiuot ten šildymo sezonu.. pasaugokit sveikatą, mielieji mano..

ir taip Kaunas vis iškrečia šunybių kiekvieną kartą.. žodžiu, kasdieną po naujieną..

čia kažkurį kartą, kai ten važiavom, tai savo nelaimei dar ir valgyti užsimanėm.. tai ką jūs manot? apsukom šešis ratus visaip ir įvairiai ir nebuvo kur valgyti!!! taip taip.. na, čili tai tikrai atkrenta, nes ten turbūt jau save gerbiantys žmonės nesilanko.. ir dar ten kita pica atkrenta, nes neskanu.. tai nieko daugiau ten ir nėra.. na, tai sukom ratus, kol nuvažiavom iki Marijampolės ir ten visai neblogai papietavom..

tokie paskutiniai įspūdžiai apie Kauną..

apie vaiko ugdymą

vat labai įdomu:

"... pasąmonė yra ta dirva, iš kurios išauga sąmonė, nes ši neatsiranda iš karto tik užgimus vaikui. pirmaisiais gyvenimo metais beveik neįmanoma pastebėti jokių sąmonės apraiškų, nors psichikos procesai jau yra aktyvūs. iki 2- 3 metų vaikas visiškai priklauso nuo aplinkos sąlygų. kaip vaiko embrionas yra motinos kūno dalis ir priklauso nuo jo būsenos, taip ir ankstyvosios vaikystės psichika yra tiktai dalis motinos psichikos... kai motina bendrauja su vaiku, atsiliepia į jo poreikius, vaikas patiria, kad pasaulis jam tinka. kyla vaiko pasitikėjimo ir 'gero pasaulio' jausmas, kuris skatina vaiką veikt ir tyrinėti pasaulį. priešingu atveju, vaikui formuojasi kitoks kompleksas, gimdantis nerimą, abejones... kiekvienas žmogus suranda savo tapatumą per kitą. todėl vaikui nepaprastai svarbu būti atspindėtam..

pirmieji vaiko sąmonės požymiai pasireiškia tuo, kad vaikas pradeda apie save sakyti 'aš'. tai atsitinka apie 3 - 5 metus. į mokyklą atėjęs 6 -7 metų vaikas yra šeimos santykių, tėvų produktas. jis turi sąmonės užuomazgas, tačiau nėra pajėgus įtvirtinti individualumo. aktyviausiai sąmonė formuojasi iki lytinio brendimo pabaigos. šiuo laikotarpiu susidaro tvirti ryšiai tarp ego ir psichikos procesų, kurie iki šiol buvo pasąmonėje.

taigi vaikas tiesiogiai reaguoja į tėvų psichikos pasikeitimus. nei tėvai, nei vaikai, aišku, šito neįsisąmonina. tėvai labai stengdamiesi gali nuslėpti tarpusavio santykių sutrikimus, kompleksus nuo suaugusių, bet ne nuo vaikų, kurie nesąmoningai pagauna tėvų būseną ir reaguoja į tai savo elgesiu, sapnais. Kartais C. Jungas suaugusių žmonių terapijai naudodavo vaikų sapnus.."

tai visiškai nenuostabu, kodėl sakoma, kad vaiko charakteris visiškai susiformuoja iki 3 metų ir paskui tu jį fyg pakeisi.. ir visad sakiau, kad jau pačiam su savim nėra taip paprasta išsiaiškinti.. kai atsiranda antra pusė, jau turi būti subrendęs žmogus, kad visokie nesąmoningi kompleksai nebūtų kraunami į jūsų santykius.. ir dar toliau tik gražiau - kad nebūtų kompleksų ir neišsipildžiusių vilčių našta užkraunama vaikams..

ot, kaip..
;-)

P.S.
ai, lyg ir nepaminėjau, kad čia C. G. Jungas taip manė..

P.P.S
ir dar visai ne į temą, bet mano vaikas pirmą kartą su džiaugsmu valgė mano virtą daržovių košę.. tai vakar jaučiausi net laiminga ;) .. nes gi tik pirktas iki šiol pripažino..

rašom laišką Kalėdų Seneliui

vartotojiškas požiūris dažnai gerokai užknisa.. vartojimo paūmėjimus lengvai pastebim artėjant šventėms, kai prekybininkai mus užtvindo spalvomis reklamose ir parduotuvėse.. aš - tikrai nesu išimtis.. juk, kai sugedo mano rankinuko vidinės kišenės užtrauktukas, pirma mintis buvo - o puiki proga nusipirkti naują.. nesvarbu, kad stalčiuje turiu užslėpusi dar bent 5 vnt., ir nesvarbu, kad persiūti užtrauktuką - niekų darbas (na, ne man niekų darbas, o kokiai siuvėjai profei su minimum 15 metų darbo patirtim)..

va taip mes ir užsisukam pirkimų rate.. juk net kaip laisvalaikio praleidimo būdas pasivaikščiojimas po parduotuves yra malonesnis nei pasivaikščiojimas po miškelį - tikrai žyyymiai daugiau veiksmo.. ir parsinešti gražių naujutėlaičių daikčiukų namo yra be galo malonu.. bent turi kažkokį rezultatą, kodėl tas kojas taip ilgai miklinai, kai grįžti ne tuščiomis rankomis.. ir nesvarbu, kaip dabar bebūtų madinga kalbėti apie ekologiją.. juk ta pati ekologija nėra tik iš lizdo ištrauktas mobilaus pakrovėjas.. ekologija būtent ir yra mažas vartojimas, kiek įmanoma harmoningiau sutariant su gamta..

dar vienas punktas, kur labai pasimato mūsų vartotojiško gyvenimo būdo pulsas ir estetika (pasak, p. Baublienės) - vaikų laiškai Kalėdų Seneliui.. aha, būtent čia.. kaip atrodo tūlo vaikiuko laiškas? truputį panašus į pirkinių sąrašą, kurį pasirašo mūsų vyrai eidami į maisto prekių parduotuvę (tiksliau - mamąMaxim'ą).. mielas Seneli, noriu: 1. to 2. dar šito 3. ir ano.. o jeigu negaus būtent to sąrašėlio, ar nebus šventės vaikui sutiktos su didele tuštuma širdyje.. ilgai laukus, gaus ne išsvajotas dovanas, o šiaip kažkokią mašinėlę ar lėlę ? ir tiek tos šventės..

dar kitas dalykas, kuris užkliūna, tai visiškas vargšo Kalėdų Senelio nuasmeninimas.. žodžiu, tu tik laiku atnešk dovanas ir tiek.. o kur tradicija, kad dovanos nešamos už gerus vaikų darbus.. aišku, labiau sutikčiau su kai kurių šalių tradicijomis, kad visgi yra dvi knygos.. į vieną Kalėdų Senelis rašo gerus vaikų darbus, į kitą - blogus.. tada vaikams, manau, natūraliau būtų visos tos 'ataskaitos' su Seneliu.. gi, jie puikiai supranta, kad ne visada būna geri vaikučiukai..

taigi, gal gražu vaikui būtų paminėti bent porą gražių ar gerų darbelių ir palinkėti Seneliui linksmų Kalėdų? juk tikrai visi norime, kad mūsų vaikai mokėtų šiltai bendrauti ir pasirūpinti (aišku, kiekvienas pagal savo metus) kitais..

pastaraisiais metais labai išpopuliarėję ir naujai atgimę vilnos vėlimo, piešimo ant porceliano ir daug kitų mielų užsiėmimų.. gal tikrai būtų labai gražu, jei belaukdami šv. Kalėdų dovanotume vienas kitam mažytes mielas dovanėles.. ar savo iškeptus ir gražiais supakuotus sausainukus.. juk laukiant Kalėdų šeimoje turėtų būti daug daug šilumos.. ir daug gražių šeimynos ritualų, kuriuos neskubant, pasimėgaujant buvimu kartu, galėtume atlikti..

šilto jums laukimo, mielieji ;-)..

kaip girti savo vaiką?

kažkada anksčiau perskaičiau straipsnį apie vaikų gyrimą.. va tokia tema.. kaip teisingai reikia girti vaikus.. atrodytų viskas čia paprasta.. geras, šaunus vaikas tai ir giri.. padrąsini, palaikai.. bet pasirodo viskas nėra taip jau ir elementaru..

pasirodo, vaikų gyrimas turi būti orientuotas į procesą.. nors taip esam pripratę būtent prie priešingo - orientacijos į rezultatą.. net darbo skelbimuose prie reikalingų būsimo darbuotojo savybių vardinama orientacija į rezultatą kaip labai pagirtina ir netgi būtina savybė.. aišku, tai tik patvirtina mano teoriją, kad darbuose reikalingos savybės arba net ir vertybės dažnai prieštarauja žmogiškosioms.. paprasčiau pasakius, reikalingoms šeimoje ar artimųjų rate.. (bet gal čia atskira tema)..

taigi grįžkim prie straipsnio.. kokia gi jo esmė.. esmė ta, kad vaikus reikia girti už procesą, už pastangas.. o ne už rezultatą.. pasakysite, o koks gi čia skirtumas tarp tų gyrimų? ogi, pasirodo yra.. ir net labai nemenkas..

pasirodo, giriant vaiką, koks jis šaunuolis, nes padarė tą ar aną.. vaikui ugdoma priklausomybė nuo išorinės aplinkos.. t.y. vaikas darosi priklausomas nuo pagyrų ir vaikui tuomet jau reikia nuolatinio patvirtinimo, kad jis elgiasi teisingai ir pavyzdingai.. rašoma, kad tokie vaikai nustoja pasitikėti savimi, yra kankinami abejonių ir savo poelgius vertina tik kitų akimis.. o jei vaiko piešinys ar darbelis nesusilaukė pagyrų ir ovacijų, vaikui reiškia, aš esu netikęs..

aprašoma ir tyrimas atliktas su vaikais.. rezultatai parodė, kad vaikai, pagirti už rezultatą per tam tikrą laiką padarė mažesnę pažangą rašydami testą, nei tie, kurie buvo giriami už pastangas.. antroji vaikų grupė antrą kartą rašydami panašų testą jį išlaikė ženkliai geriau..

manau, kad ši tema aktuali bet kurio amžiaus vaikams: mažiukams, darželinukams, mokyklinukams.. nes ne visai taisyklingai formuluodami pagyrimus, pririšame vaikus prie savo pagyrų ir savo nuomonės.. tiesiog atimame iš jų dalį laisvės elgtis ar mąstyti ne pagal mūsų, suaugusių, nusistovėjusius stereotipus, o pagal jų lengvą mintį ;-).. aš - už laisvus vaikus.. nesuvaržytomis galvomis ir lengvomis mintimis..

o pririšimo būdų yra ne vienas ir ne penki.. ta tema O. Lapino straipsnis apie tėvo svarbą kūdikėliams adresiuku: http://www.tetis-info.lt/?m=1,66,149&nid=3

Mildos straipsnis "Verslo žiniose"

skubu visus informuoti, kad šiandien pasirodžiusiam "Verslo žinių" priede "Savaitgalis" publikuojamas pradedančios žurnalistės ir jaunosios menininkės Mildos straipsnis apie potvynį Venecijoje. Jei kas nespėsite paskaityti pačio priedo su nuotraukomis šiandien (sakė, kad blyn, nekokybiškas nuotraukas sudėjo laikraštonas), ryt galėsite priedą rasti pas mane namie (jei Inga nepamirš atsinešti).. straipsniukas labai gražiai ir jautriai parašytas su lengvučiu mildišku jumoručiu.. o patiems smalsiausiems įkeliu straipsnį čia:

Pirmadienis, kitoks nei visada
Milda Bendoraitytė iš Venecijos
Ankstų gruodžio pirmosios rytą pažadino kaukiančios sirenos, pranešančios, kad tvinsta vanduo, kad iš sandėliuko reikia traukti guminius batus ir nusiteikti neįprastai dienai. Pastaraisiais metais potvyniai buvo reti. Guminiai dulkėjo kampe.Šį kartą sirenos kaukė kitaip. Venecijos miesto valdžia šiemet iš visų jėgų stengiasi suteikti senutėlei Venecijai modernaus miesto įvaizdį. Modernizavo visuomeninio transporto bilietų sistemą. Modernizavo ir apie kylantį potvynį pranešančias sirenas.Kaip ir visi paskutiniai „modernizmai“, taip ir šis, susilaukė venecijiečių pasipiktinimo – sirenos kaukia per garsiai,elektroninis balsas klaikiai aidi ir kalba nesuprantama kalba. Iš tiesų, sirenos skambėjo kaip pokštas. Bet pravėrus namų duris juokai nebeėmė. Siekiančių kelius guminių nebeužteko. Teko ieškotis pačių ilgiausiųjų. Vienas iš didžiausiųTokio potvynio Venecija nematė 30 metų. Vanduo, pakilęs iki 156 centimetrų virš jūros lygio, prarijo gatves ir skverus, užliejo parduotuves, viešbučius, restoranus, kavines. Ketvirtas potvynis pagal dydį Venecijos potvynių istorijoje (didžiausias – 1966 metais – siekė 194 centimetrus virš jūros lygio) visiškai sujaukė kasdieninį miestiečių ir miesto svečių gyvenimą. Venecijiečiai, uždarę parduotuves, kavines, galerijas, biurus, bėgo gelbėti savo turto. Plūsdami valdžią sėmė vandenį kibirais ir pumpavo moderniomis pompomis. Tarpusavy šnekėjosi, kad valdžia ir šį kartą reagavo aplaidžiai, – juk galėjo iš anksto pranešti apie artėjančią katastrofą. Venecijos gyventojai, bet kokia proga mėgstantys garsiai pasiskųsti savo likimu, ši kartą burbėjo ne be reikalo – vanduo pridarė daug nuostolių. Mieste plūduriavo šiukšlių maišai – šiukšlių surinkėjai potvynio metu nenori dirbti, stipraus vėjo sulaužyti skėčiai, sudriskę vienkartiniai ryškiaspalviai iš polietileno maišelių pagaminti batai.Į romantiškąją Veneciją atvykę turistai buvo visiškai suglumę. Išpūtę akis skėsčiojo rankomis ir, ant pečių užsikrovę lagaminus, nusiavę batus, brido per gaivų vandenį dairydamiesi savo viešbučių. Prie nelemtojo potvynio prisidėjo ir visuomeninio transporto streikas. Didžiulė laimė vandens taksi vairuotojams, – tik jiems ir entuziastams fotografams potvynis teikė begalinį džiaugsmą. Ne kiekvieną dieną gali pamatyti Šv. Morkaus aikštėje tyvuliuojančiame ežere nardančias žuvėdras ir basomis kojomis vandens gylį matuojančius smalsuolius turistus.Po vidurdienio potvynis ima slūgti, vanduo sparčiai traukiasi, pavakarį – viskas kaip buvę. Tik liūdni venecijiečių veidai, gatvėse džiūstantys baldai, besivoliojantys šiukšlių maišai, sulūžę skėčiai, batai išduoda, kad praėjęs pirmadienis buvo kitoks nei visada.

Adeliukė eina maudytis

su gimimo diena!

šiandien mūsų namuose šventė - gimtadienis!

net jeigu ir nesukūriau šiai dienai eilėraščio, tegu mūsų žodžiai vienas kitam skamba lyg eilės.. visada.. to noriu.. šį vakarą labiausiai noriu sėdėti dviese mūsų terasoje, kurios dar nėra.. ir gerti šampaną kaip visada dideliais dideliausiais kiekiais, kurio dabar man negalima (vis dar negalima).. noriu sėdėti, kol sutiksime aušrą, tik kad lauke jau ne gegužis.. noriu sėdėti dviese mūsų namų terasoje, gerti šampaną ir žvelgti į tolį, tik greičiausiai jau bus gerokai tamsu, kai grįši namo.. noriu sėdėti ir neišgirsti nė vieno žodžio, nors taip gera klausytis kai tu kalbi.. noriu būti ten ir nebūti čia.. noriu būti tada, bet nebūti dabar.. noriu, kad mūsų fantazija ir norai visada nugalėtų.. noriu turėti norų, kurie neleistų užmigti..

viso to noriu ir linkiu tau gimimo dienos proga.. juk nesam mes žali ir glitūs, o raudoni ir pūkuoti.. ;-)