tylos purumas

pats įspūdingiausias dalykas, ką esu gavusi savo gyvenime, tai tyla..

kažkada susirašinėjome e-mail'u dar su tik būsimu mano vyru.. tema, aišku, buvo apie meilę ir gyvenimą.. kažkaip jam parašiau, kad tyloje galima išgirsti daug daugiau nei žodžiuose.. nes nesu megėja tuščių žodžių.. anksčiau net mėgaudavausi savaitėmis nekalbėjimo.. ir jis man atsiuntė begaliniai begaliniai ilgą laišką tylos.. kiek aš scroll'inau žemyn per laišką, tiek laiškas buvo begalinis, nesibaigiantis ir visas baltas.. tikrai begalinis.. o tyla tokia iškalbinga, pilna tiek daug svarbaus ir gniaužianti kvapą..

kažkodėl ji man asocijuojasi su minkštu purumu.. kažkada plaukiau ežeru ir buvo toks apšvietimas, kad negalėjau atitraukti akių nuo savo judančių pirštų ir rankų.. vanduo buvo purus.. žiūrėjau, kaip juda pirštai, riešai ir rankos.. kaip srovena vanduo per juos.. ir vat toks vat purumas.. kitaip jo nepavadinsi..

gavusi dovanų tokios tylos, pagalvojau, kad nieko įspūdingesnio nesu gavusi savo gyvenime.. ir tokio stipraus įspūdžio pakartoti tiesiog neįmanoma..

o dabar aš vėl girdžiu tą tylą ir esu jos pilna..