xyz

na, vakar žiūrint ir klausant elektronines operos fantazijos XYZ tikrai mintyse sukosi mintis, kad Statkevičius genijus.. nelabai suprantu guminių pirštinių kepurių nei grožio, nei mados, bet jam viskas atleidžiama.. žiūrėjau į kostiumus ir atsižiūrėti negalėjau..  šimtas balų iš dešimt galimų..

Asmik Grigorian ne šeštą kartą kyla keblumų su kostiumais.. ir šis kartas ne išimtis.. tai petnešėlė krenta, tai maišai/balionai krenta.. tuomet jau belieka man klausyti nusisukus kur į kitą šoną, nes labai jau pergyvenu, kad kas daugiau nenukristų ir per tuos didelius pergyvenimus muzikai susikaupti niekaip negaliu..

pirmomis minutėmis, tik pradėjus skambėti muzikai, sukau galvą, kam skirtas toks renginys - operos ar elektroninės muzikos gerbėjams... tai sukau sukau.. sukau sukau.. nes nepratinta ausis niekaip negalėjo susitiuninguoti.. na, visgi paskui klausiau elektroninės muzikos, perpintos nerealių solistų balsų.. Montvido balso tai galėčiau klausyti ir klausyti.. ir skambesys, na neskaitant smulkių priekabių, tikrai vežantis buvo.. gaila, kad buvau įrėminta į 25 cm2, įskaitant mano kėdę, rankinę, dviejų vyrų kaimynų (na tik vienas iš jų vyras-vyras, kitas daugiau vyras-kaimynas) pečiuis, na ir kaimynės kelius mano nugaroje.. nes judėti ir šokti tikrai labai norėjosi.. bet gal ir gerai - daugiau visko pamačiau ir išgirdau..

dar labai man atsikreipė dėmėsys į būgnus.. gal čia kaip lietuvei, daugiau orientuotai į melodijas, negu į ritmą.. tad visad girdžiu gerą ritmą, kurio, panašu, pati niekad,oi niekad neišgausiu (jau vien dėlto verta afrikiečių kokioj gentyje gimti, kad nerealų ritmo pojūtį paveldėt pavyktų)..

na, po viso pakylėjimo ir įsijautimo dar nuskuodėm į Rotušės aikštę.. gi reikėjo kur nors sukauptą energiją išlieti: pašūkauti, pašokti, pašokinėti, pasistumdyti ir šiaip energingai rankom pamosikuoti.. na, aš viso to nedariau, nes šiaip esu santūrus žmogus.. bet visi kiti darė į valias.. kas yra puiku..

tai ką jūs manot, skuodžiam-lekiam-dumiam Vilniaus gatvėmis.. matom Vokiečių gatvėj kavinėj sėdi visi ramūs ramūs tylūs tylūs... galvojam jau patį blogiausią.. nes gi kaip ta tyli kiaulė, argi jie galėtų su gerom žiniom taip tyliai sėdėti??? pastatom mašiną ir nedrąsiai artinamės prie TV.. rezultatas 66:36.. kiek?? kiek??.. dar arčiau prikišam nosis ir įsitikinam, kad tai ne vizija, o tikrovė.. taigi, atsikeršyjam už pralaimėjimą argentiniečiam ir džiugiai patraukiam namo pilni kuo geriausių įspūdžių ir emocijų..

už talentingus žmones ir su pergale, mielieji!