mama, žėk!

vis dar nustembu, kad visą šeimos vaizdelį/paveikslą dabar jau matau iš savo kaip mamos pozicijos.. mane tai vis stebina ir stebina, ir stebina.. kaip vaikams nė motais tėvų mintys ir planai.. tik po kaži kiek tų metelių, žiūri į vaikystės foto ir matai, kad gi svajoji ir planuoji lygiai taip pat.. ir, lyg to būtų mažai, dar ir atrodai stulbinančiai panašiai..

o vis šūkaudavau: "mama, pažiūrėk! tėte, pažiūrėk!".. ir vis atrodydavo, kad jie nežiūri ir nežiūri, ir nežiūri.. na, geriausiu atveju pažiūri, bet per mažai.. o dabar matau, kad aš pati tai akių nenuleidžiu ir vis žiūriu, ir žiūriu, ir žiūriu.. kaip ir jie kažkada..

ir dabar jau auga kitas garbiniuotas šūkautojas: Mama, Žėk!