dingo keistas jausmas

Mintis, kuri dūkštelėjo man dabar į galvą, yra palengvėjimas, susijęs su kaltės jausmo praradimu. Keistas toks jausmas. Bet esu įsitikinusi, kad kiekvienas mes kaltės jausmą turim. Gal šaknų reikia ieškoti toli toli ir giliai giliai? Gal reikėtų pavartyti gudrią knygą su dar gudresniais faktais?

Pirma knyga, kuri man šauna dabar į galvą, tai neseniai skaityta A. Čekuolio. Ten perskaičiau nemažai įdomių istorinių (?) faktų apie Senojo Testamento faktus. Ir man jie patiko, net nežinau, kiek ten iš tikro tiesos, bet jie bent jau nėra sentimentalūs ir bauginantys paprastus žmones. O labai lengvai paaiškinantys situaciją.

Gi net ir pasakos, mūsų senosios lietuvių pasakos, manau, nėra iš piršto laužtos. O realiai kažkas panašaus būta. Tik per daug pasakotojų viskas kito daugybę daugybę kartų, kol tapo legendomis.

Taigi, apie kaltės jausmą. Kaltės jausmas būna visoks. Man, pavyzdžiui, visad atrodė, kad esu per jauna, ne tokia svarbi ir geriau jau man patylėti ir nelįsti rimtiems žmonėms į akis. Jausmas lyg esi ne savoj vietoj.

Nežinau, iš kur tai ateina. Bet praeina tai tikrai žinau kada. Kai sustiprėja pasitikėjimas savimi. O jis man vis stiprėja ir stiprėja. Nenumaldomai. Vis stengdavausi apsiriboti privalomu bendravimo minimumu.

Ir kur čia tokiais dalykais galva prikemšama? Amerikonai pasakytų, iš vaikystės. Bet man čia labiau panašu į visuotinį jausmą, kurį turi kiekvienas. Ir netgi kaltės jausmų pas kiekvieną iš mūsų yra daug ir visokių. Dėl to, dėl ano ir dar truputį dėl kito.

Kai truputį čia aprašiau savo kaltės jausmą, tai net ir nesuprantu, ar čia juokinga, ar čia šiaip smulkmena totali. Bet kai ta smulkmena yra visur, kasdien ir beveik visais klausimais. Ir ji staiga (o gal kad sulaukiau trisdešimt?) ima ir išnyksta, tai ir palegvėja, ir trūksta lyg kažko. Vat ir suprask, žmogau.

Šiaip tai kaltės jausmų būna ir rimtesnių, suprantu.